Lt1_Desinej_pusej_bankas

Lietuvininkų g. 1

Sklypas dabartinėje Lietuvininkų g. 1 pastato vietoje  iki XIX a. buvo neužstatytas. XVI-XVIII a. jis priklausė Šilokarčemos karčemai. XVIII a. pradžioje atiteko dvarui. XIX a. pabaigoje čia jau stovėjo pašto sandėlis, kuris priklausė dvarui.

Nors 1872–1875 m. iš Tilžės pro Pagėgius ir Šilokarčemą–Žibus į Klaipėdą nutiesus geležinkelį arklių paštas Šilokarčemoje buvo panaikintas. Tačiau ten, kur neidavo susisiekti geležinkeliu, paštą vežiodavo arkliais.

KlaipėdosTilžės plentu pašto administracija paleido kursuoti keturių ir daugiau arklių traukiamus vežimus, kuriais, be pašto, vežiodavo keleivius. Vežimai buvo dengti, su langais, su aštuoniomis vietomis keleiviams ir viena vieta vežimo palydovui. Priešakinėje vežimo eilėje sėdėdavo vežikas-paštaljonas, žmonių vadinamas švogeriu, kuris dėvėdavo milinę ir labai aukštą skrybėlę. Vežimui privažiavus arčiau pašto įstaigos, būdavo trimituojama pašto ragu ir tuo įspėjami vietos paštininkai, kad atvažiuoja paštas. Vežimo palydovas pasikeisdavo paštu per vežimo langą (siuntos buvo odiniuose krepšiuose), atsiskaitydavo su keleiviais, prižiūrėdavo vežimo tvarką ir vesdavo kelionės dienyną.

Iš Šilokarčemos į Rusnę ir atgal paštas ir keleiviai buvo vežami dviračiais vežimais Šyšos  ir Atmatos upių krantais, taip pat vandens keliu – valtimis. Rusniškė rašytoja Charlotte Keyser (Šarlotė Kaizer) (1890-1966) prisimena: “Kaip tik mano vaikystės metais pašto karietų era pasiekė savo gyvavimo paskutiniąją stadiją… Tądien savo įprastu keliu keliavo didžiausioji ir geriausioji pašto karieta. Ji buvo gausiai apkaišyta gėlėmis. Paskutinė kelionė… Prasidėjo naujas laikmetis — susisiekimo kelius okupavo mašinos ir atėmė senosioms karietoms teisę gyventi.

XX a. pradžioje dalis Šilokarčemos dvaro žemės buvo padalinta sklypais, jie buvo parduoti ir naujai išplanuoti. Tuo metu buvo pastatytas dabartinis pastatas – mūrinis raudonų plytų namas, dviejų aukštų su iškeltomis mansardomis. Stogas –  laužytos formos, dengtas čerpėmis. Fasadai – lygūs, tinkuoti.

 Palei dabartinę Dariaus ir Girėno gatvę stovėjo ūkinis pastatas, kuris po 2 pasaulinio karo buvo nugriautas.

 Pirmieji  namo savininkai ir gyventojai buvo p. Hentscher ir prekybininkas Werner Franz. 1943 m. pastatas priklausė W. Franz palikuonims.

XX a. pirmoje pusėje I  aukšte buvo įsikūrusios įvairios parduotuvės, firmos, bankas ir Šilokarčemos pašto skyrius, o II-III aukštuose nuomojami butai.

Paskutiniai namo nuomininkai buvo našlė Anna Arndt, prekybininkas Ernst Ewert,  Dr. med. pratikuojantis gydytojas Waldemar Grahl, siuvėja Anna Kuttkat, namų darbininkė Helene  Lillischkies, žinomas fotografas August Philipeit, mechanikas  Martin Russlies, darbuotoja Meta Schaldt, darbuotojas Fritz Schulz, kontoros vadovas Willi Stehr, ir našlė  Charlotte Waitschus.

 Pirmame pastato aukšte buvo įsikūrusi siuvinių parduotuvė, vėliau atsidarė kepykla.  Kairėje  pusėje įsikūrusio Rytų Prūsijos Krašto banko Šilokarčemos filialui vadovavo jaunasis  Oskar Kehr. Jis taip pat buvo Klaipėdos Vokietijos banko direktorius bei Klaipėdos dainininkų ratelio pirmininkas.

 Po 1944 m. pastate rastas pasitraukusių iš Šilutės vokiečių palikimas – tokie gražūs juodi baldai, tuos baldus Šilutės muziejaus direktorė  Bronislava Danutė Narbutienė 1956 metais išprašė partijos komiteto vadovo muziejui.

3 (2)

3 (1)


Šaltiniai:

  1. Genienė (1991). Pastatų istorinės – architektūrinės anketos.

https://www.silaineskrastas.lt/kultura/silaines-sodas/pasakojimas-is-silutes-praeities-3-dalis/

http://genwiki.genealogy.net/Heydekrug/Bewohner

http://memel.klavb.lt/MD/ADM_Archiv20111201/MD1953/MD1953_1001.pdf

http://silutesmuziejus.lt/wp-content/uploads/2016/03/%C5%A0ilut%C4%97s-senosios-gyvenviet%C4%97s-ir-lankytini-objektai.pdf

http://silaine.lt/silaine/senosios-pasto-karietos/

http://www.silute.lt/publ/kult/Po_Silute_pesciomis.pdf